Elmolo gentis

Viena istorija apie Elmolo gentį:

Kenijoje (Afrika), prie ežerų, gyvena elmolo gentis, kurios pavadinimas išvertus reiškia "žuvų valgytojai". Šios genties žmonės įsikūrę ir Rudolfo ežero pakrantėse. Jie šiame ežere žvejoja, medžioja hipopotamus. Ir pats ežeras tarsi niekuo neišsiskirtų iš kitų Kenijos ežerų jeigu...
Jeigu jame nebūtų salos su keistu pavadinimu - Envaitenet. Elmolo genties kalboje šis žodis reiškia "negrįžtantį". Kodėl toks keistas pavadinimas šiai salai duotas - atspėti nesunku. Į ją nuvykusieji nebesugrįžta. Pirmieji keisti įvykiai, kurie dokumentais užfiksuoti vietinės policijos archyve, atsitiko 1935 metais. Tuo laiku prie Rudolfo ežero darbavosi etnografinė ekspedicija, tyrusi elmolo genties papročius ir gyvenimo būdą. Ekspedicijos vadovas anglas V.Fušas davė užduotį dviem ekspedicijos dalyviams, M.Šefliui ir B.Daisonui, nuplaukti į šią salą ir pasižiūrėti, kas ten yra. Keletą dienų viskas vyko lyg ir normaliai. Kadangi sala nuo kranto ne arti, tai buvo sutarta, jog kiekvieną vakarą nustatytu laiku nuvykėliai uždegs lempas, tuo parodydami, kad ten viskas tvarkoje.
Deja, po savaitės šie sutartiniai signalai dingo ir dar kelias dienas palaukę sunerimę jų draugai jau didesniu būriu išplaukė į salą. Ten nuvykę jie didžiai nustebę turėjo konstatuoti, jog Šeflis ir Daisonas... dingę. Maža to, gelbėtojai neaptiko saloje jokių žmonių buvimo pėdsakų.
Vietinė valdžia paskyrė netgi lėktuvą, kuris keletą dienų skraidė aplink salą - viskas veltui. Po to geras pusšimtis vietinių elmolo genties žmonių, susigundę dideliu atlyginimu, tiesiogine prasme patikrino
ekspedicijos narių liekanų, nei jokių jų daiktų aptikti nepavyko.
Prabėgo keleri metai, šią keistą istoriją visi primiršo ir saloje nutarė apsigyventi keletas elmolo genties šeimų. Mat aplinkinės gyvulių augintojų. gentys nemėgsta "žuvų valgytojų", neapsieinama be ginkluotų išpuolių. Elmolo žmonės galvojo, jog saloje jiems bus gyventi ramiau.
Kurį laiką ten jų gyvenimas tekėjo įprasta vaga: jie gaudė žuvį, pasistatė nedidelį kaimelį, dažnai aplankydavo savo giminaičius, gyvenančius ežero pakrantėje, ir vis kviesdavo juos apsilankyti saloje. Giminaičiai pagaliau ryžosi atsiliepti j šį salos naujakurių kvietimą ir ten nusiyrė kelios jų valtys. Tačiau rado apleistą kaimelį, užgesusius laužus ir pūvančią žuvį. Žmonių saloje nebuvo. Kur iš šio palyginti ne taip didelio žemės lopinėlio pradingo kelios dešimtys žmonių, į šį klausimą taip niekas atsakymo ir nesurado,
Žinios apie tai, kad ši sala "užburta", kad joje dingsta žmonės, mus pasiekia jau iš XVII amžiaus. Tada saloje apsigyveno irgi keletas čiabuvių šeimų, jų kaimas pradėjo greitai augti, nes atrodė, jog aplinkos sąlygos žmogui labai palankios. Persikėlėlius stebino tik vienas dalykas: saloje nebuvo gyvulių ir paukščių. Augalija buvo vešli, tačiau neįprasto ryškaus atspalvio, panašaus į
vos gražiai nupoliruotų pilkų akmenų, kurie kažkodėl tai pradingdavo, tai vėl atsirasdavo. Ir dar tie keisti garsai, kuriuos salos gyventojai girdėdavo per kiekvieną mėnulio jaunatį. Nelabai aišku, kieno tai buvo garsai - gyvulio ar žmogaus, tačiau klaikūs, keliantys šiurpą, pereinantys į vaitojimą. Jie tęsdavosi nuo kelių minučių iki valandos. Laikui bėgant kai kurios salos vietos tapo žmonėms nebeprieinamomis: medžių šakos taip stipriai susipynė, sukietėjo, jog pasidarė panašios į tankias akmenines tvoras.
Tačiau keisčiausias dalykas buvo keisti, į žmones panašūs vaiduokliai, kurie periodiškai naktimis lankydavosi kaime. Po jų apsilankymo salos gyventojai ištisas valandas gulėdavo tarsi komos būsenos, negalėdami net pajudėti. Liūdniausia, jog po to kam nors atsitikdavo nelaimė: žmonės susižeisdavo visiškai tuščioje vietoje, tapdavo invalidais arba netgi žūdavo apsinuodiję žuvimi, kuria iki tol sėkmingai maitinosi, nuskęsdavo ramiame ežere.
Ilgainiui žmonės įsitikino, jog jų saloje gyvena ir keistos baidyklės, nepanašios nė į vieną žinomą gyvūną ir kiekvieną akimirką pasiruošusios juos suėsti. Tos baidyklės priešais žmogų atsirasdavo pačiais netikėčiausiais momentais, ir viską nulemdavo čiabuvio sugebėjimas greitai bėgti.
Tad gyvenimas kaime tapo tiesiog nebeįmanomas. Tuo labiau kad jie atsidūrė ir savotiškoje izoliacijoje. Jų giminaičiai, gyvenantys ežero pakrantėse, prisiklausę apie saloje vykstančias baisybes, nebeskubėjo ten su vizitais. Ir kai pagaliau kai kurie gentainiai po kelių mėnesių vis dėlto ryžosi aplankyti saliečius, paaiškėjo, jog žmonių ten nebėra, kaimas visiškai tuščias.
Ir elmolo gentyje gyvi pasakojimai, jog kartkartėmis prie salos iš rūko išnyra miestas, Jis šviečia įvairiomis spalvomis, virš nakties ežero iškyla sienos ir bokštai. Tačiau aiškiai matyti, kad šie bokštai apgriuvę, o iš kai kurių rūmų likę vieni griuvėsiai. Ir girdisi, kad iš šio miesto sklinda keistas pulsuojantis garsas - tarsi viršum ežero sklistų laidotuvių giesmės garsai.
Tie pasakojimai tapo jau savotiška tautosaka, galima jais tikėti, galima netikėti. Tačiau praėjusio amžiaus gale, į "prakeiktą salą" išvyko dvi privačios ekspedicijos - iš Olandijos ir Vokietijos. Jos abi pradingo, nepalikusios jokių pėdsakų. Taigi Envaiteneto salos paslaptis ir šiandien lieka neatskleista.